Kalbos leksika nėra vienalytė. Ją galima skirstyti pagal vartojimo sritį (pavyzdžiui, mokslinė, profesinė, buitinė), vartojimo platumą (pvz., bendrieji kalbos žodžiai, tarmybės), stilistinę diferenciaciją (šnekamosios kalbos, kanceliarinių raštų leksika), žodžių reikšmę (pvz., abstrakčioji, konkrečioji leksika,antonimai, sinonimai), formą (variantai, paronimai), kilmę (iš prokalbės paveldėti žodžiai, atsiradę kalbos gyvavimo laikais), tematiką (drabužių pavadinimai, medicinos terminai). Stiliaus atžvilgiu dar išskiriama neutralioji leksika (pavyzdžiui, lietuvių „septyni“, „eiti“, „medis“) ir stilistiškai ribota (pavyzdžiui, lietuvių poetinė – „dainius“, „vakaris“; tarminė – „atvarslai“ – vadžios; žargoninė) leksika. Su leksika susiję frazeologizmai.

Leksika yra greitai kintanti kalbos sistemos dalis: dalis žodžių išnyksta (archaizmai, istorizmai), atsiranda naujų (naujadarai). Dėl vartotojų bendruomenės (genties, tautos) kontaktų su kitakalbėmis bendruomenėmis leksikoje yra nemažai skolinių (tarptautinių žodžių, vertinių, barbarizmų). Ypač daug tarptautinių žodžių mokslo ir technikos terminijoje, kuri indoeuropiečių kalbose daugiausiai remiasi senovės graikų ir lotynų kalbomis.

Kalbų leksika labai skiriasi žodžių skaičiumi. Vartotojų bendruomenės, turinčios išplėtotas kultūros ir senas literatūros tradicijas, kalboje yra keli šimtai tūkstančių, o menkos kultūros ir neturinčios literatūros bendruomenės kalboje gali būti tik keli šimtai ar tūkstančiai žodžių.

Lietuvių kalbos leksika[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių kalbos leksika yra įvairi ir gausi. Kilmės atžvilgiu žodžiai, atsiradę lietuvių kalbos gyvavimo laikais, sudaro didžiausią jos dalį. Vieni iš šių žodžių sudaryti, naudojantis savomis žodžių darybos priemonėmis, kiti – skolinantis leksemas iš kitų kalbų. Nemaža žodžių dalis paveldėta iš indoeuropiečių(pvz., „akis“, „árti“, „aš“, „avis“, „duktė“, „motina“, „sesuo“) ir baltų (pvz., „ąžuolas“, „merga“, „tikras“, „žirgas“) prokalbės laikų.